1. Standžios{1}}lanksčios konstrukcijos paprastai pereina iš standžios į lanksčią ir vėl atgal į standžią. Standžiosios sritys paprastai turi daugiau sluoksnių nei lanksčios zonos, o medžiaga pereina iš FR-4 prie poliimido pereinamojoje srityje. Kai susikerta, dėl standžių ir lanksčių medžiagų sutapimo skylės turi būti išdėstytos toliau nuo pereinamosios zonos, kad būtų išlaikytas vientisumas. Be to, daugelyje standžių lanksčių konstrukcijų yra sutvirtinančių medžiagų, tokių kaip nerūdijantis plienas arba aliuminis, kad būtų galima papildomai palaikyti jungtis ir komponentus.
2. Lanksčios grandinės turi išlenktus laidininkus, kurie gali paveikti laidus. Dėl galimo medžiagos įtempimo negalima dėti komponentų ar angų šalia lenkimo linijos. Net ir tinkamai išdėstius komponentus, lanksčios grandinės gali sukelti pakartotinį mechaninį įtempimą ant paviršiaus{3}}montavimo trinkelių ir angų. Šiuos įtempimus galima sušvelninti naudojant per-angas ir plokštę paremiant papildoma danga.
3. Kuriant standžiąsias -lanksčias plokštes, svarbu atsižvelgti į elektromechaninius veiksnius, turinčius įtakos lanksčioms ir standžioms plokštėms, atkreipiant dėmesį į lenkimo spindulio ir storio santykį. Lanksčioms grandinėms susiaurėjus arba padidinus lenkimo srities storį, padidėja gedimo tikimybė. Tokiu atveju rekomenduojama išlaikyti lenkimo spindulį, bent dešimt kartų didesnį už lanksčios grandinės medžiagos storį.
4. Nelenkite lanksčios grandinės išilgai jos išorės arba nesuspauskite jos išilgai vidinės pusės. Padidinus lenkimo kampą daugiau nei 90 laipsnių, viename taške padidėja įtampa, o kitame – slėgis.
5. Pagrindinė standaus-lanksčiojo patikimumo problema yra lanksčioje srityje esančių laidininkų storis ir tipas. Naudojant sunkų vario, aukso ar nikelio padengimą, sumažėja lankstumas lenkiant ir gali atsirasti mechaninis įtempis bei lūžimas. Storį ir mechaninį įtempimą galima sumažinti sumažinus laidų apkalos kiekį ir naudojant tik trinkeles
